Vurtuali Sniegyno Kilimandžaro Buveinė LT

Aš ne profesionalus recenzentas, todėl galiu sau leisti rašyti apie mane dominančius įvykius beviltiškai vėlai po įvykusio fakto. Todėl rašau, kol atsiminimai dar neapdulkėjo ir neapsinešė rūdimis. Pirmas faktas buvo tas, kad aš pirmą kartą turėjau progos apsilankyti Siemens arenoje, apie kurios tragišką garsą teko girdėti daug piktų atsiliepimų. Dabar galiu pasakyti, kad arena ir aplink ją esantis visas alų pilstantis, paltus priiminėjantis ir marškinėlius pardavinėjantis supportas niekuo nenusileidžia analogiškoms įstaigoms esančioms šiek tiek toliau į Vakarus.

Esminis klausimas, į kurį reikėjo atsakyti, buvo garso kokybė. Ką gi, atsistojus kairiame scenos kampe garsas iš tiesų buvo šūdinas, bet numigravus kiek arčiau centro, jis pasidarė kone idealus, ir tikrai geresnis negu Nick Cave benefise Forest National Briuselyje, kur perdžiančių bosų nebuvo įmanoma išvengti net sklaidantis pirmyn atgal po parterį. Iš čia taisyklė, kad VIP vietose vietas perka tik pižonai ir turbūt nelabai ką suvokiantys ir per daug pinigų turintys asmenys, ir dar tie, kurie tas vietas greičiausiai gavo nachaliavai.  

Taigi, garsas buvo superinis, kaip ir patys R.E.M. ir jų pagrindinis Obamos supporteris Stipe’as. Kažką šnekėjo apie rinkimus, ir Obamą, ir prašė kilnot rankeles į viršų, ir už ką balsuosit, aš aišku rėkiau For McCain, bet NY ir kalifornietiškas tipo liberalizmas nenorėjo to girdėti ir sėkmingai liejosi toliau.  

Stipe’as staipėsi iš tiesų nerealiai, muzika liejosi visame gražume, o mane labiausiai nunešė Electrolite (kurią beveik supainiojau su Nightswimming) minkštai ir šiltai įvyniodama kažkur tarp baltų ir juodų klavišų. Džiaugiuosi, kad į Vilnių pagaliau atvažiuoja ne kretantys velnias žino kurio sąstato Sweet ar ELO, bet vieni iš neabejotinų šiuolaikinio roko grandų. Man tiesa jie niekada nebuvo kulto objektas, bet I must be losing my religion, eh?    

Rodyk draugams